Pateiksiu tipinį tuščio žmogaus, mano seno draugo, pavyzdį, jis anksti pradėjęs verslą ir tai suktais, tai sąžiningais būdais užsidirbinėdavęs. Žinoma, dažniau suktais. Jis labai mėgdavo parodyti savo socialinį statusą. Pats dažniausias metodas būdavo, žinoma, pirkti prabangius daiktus. Dažniausiai tai tapdavo šiokia tokia manija, kai žmogus negali nueiti į turgų ir nusipirkti norimą daiktą, tačiau eina į prabangiausias miesto parduotuves, perka prabangius dalykus, o smagiausia, kad ne visada užtenka savo pinigų, kartais jis juos pasiima iš įmonės sąskaitos ir nusiperka sau ar savo šeimai kažką. Kartą jis man parodė čekį, “va, pirkau džinsus, Armani firmos, originalūs, mokėjau va, 760 litų”. Pinigus gavo nusiėmęs iš vieno kliento užsakymui pervestų pinigų.
Viskas skambėjo taip, kad prekių vertė buvo 1000 litų, jis jas pardavė už 3000 litų. Tuos 3000 litų išleido džinsams, žmonos striukei, vaiko vežimėliui (žinoma, firminiui, nes juk “ką žmonės pasakys”) ir nė to 1000 litų užbaigti užsakymą neturi. Tada prasideda kombinavimai, daiktas, kuris naujas kainuoja 1000 litų, perkamas naudotas, kuris atrodo kaip naujas, jis kainuoja apie 600 litų, tą klientas pastebi, prasideda pykčiai, kurie baigiasi prarastu klientu, kuris niekada nepirks prekių. Tada jau jis nervinasi, ko iš jo niekas neperka. Užtat žmogus pagyvena trumpai ir turtingai, žinoma, mokesčių irgi nesumoka, nesugeba atsiskaityti su mobiliojo ryšio tiekėjais, komunalinių mokesčių bendrovėmis, net nuo darbuotojų patyliukais nusukinėja.
Aišku, žmogus turi didelių finansinių, pas jį apstu ir psichologinių problemų, dėl kurių jam reikalingas BMW automobilis, rūbai kas dienai už bent 2000 litų, du kompiuteriai už 2000 litų kiekvienas. Ir visa tai tik tam, kad jį laikytų turtingu ir galinčiu sau leisti tokius dalykus.